Geografijos moksle yra aiški samprata, kuo įlanka skiriasi nuo jūros. Jei pirmajame nėra reikšmingų bruožų iš likusio vandenyno, tai jūrose, net ir atvirose, yra savas hidromainų režimas, ypatinga flora ir fauna. Šia prasme Bengalijos įlanka buvo nepelnytai įžeista. Juk tai ne tik vandenyno vandens masės, pasislinkusios toli žemyno link (kaip, pavyzdžiui, Biskajos įlankoje prie Ispanijos krantų), o tikra atvira jūra. Tačiau rytuose įlanka turi savo vidaus jūrą – Andamaną, kurią nuo kitų vandens zonų saugo to paties pavadinimo salų grandinė.
Bengalijos įlanka žmonėms žinoma jau seniai. Dar prieš atradimų amžių šiuos vandens plotus plušėjo kinai, indai, persai ir malajai. Nuo VII amžiaus arabai intensyviai įsisavino akvatoriją. Naudodami navigacijos įrenginius, tokius kaip astrolabija ir kompasas, jiepersikėlė iš Persijos įlankos toli į rytus, pasiekdamas Indokinijos pakrantę. XV amžiaus pradžioje šiose platumose pasirodė Europos laivai. Šiaurės atvykėliai prisidėjo tiriant vietinių jūrų geografines ir klimatines ypatybes, ypač atrado ir apibūdino galingų pasatų, besiformuojančių abiejose pusiaujo pusėse, poveikį klimatui įlankoje.
Bengalijos įlanka neturi aiškios pietinės sienos. Vakaruose jo kordonas yra Hindustanas ir Šri Lanka, o rytuose - Indokinijos pusiasalis. Vidutinis šios didžiulės atviros jūros gylis yra daugiau nei du su puse tūkstančio metrų, tačiau gylio svyravimai yra labai nevienalyčiai. Šiaurėje dėl galingų Brahmaputros, Gango, Pennaros, Krišnos, Godovari ir Mahanadi upių dugnas pakyla. Vandens arterijos į jūrą neša daug nuosėdų ir dumblo, kurie sudaro kontinentinį šelfą. Todėl šiaurinėje įlankos dalyje vandens druskingumas yra mažesnis nei pietinėje – 30 ppm prieš 34. Pažvelgus į akvatoriją iš aukščio, pastebimas ir vandens drumstumo skirtumas.
Bengalijos įlanka yra drėgno pusiaujo klimato įtakos zonoje. Čia metų laikus formuoja musonai. Pietuose žiemą nusistovėjusi galinga pasatų srovė, kuri šiaurėje virsta musonu. Čia fiksuojami didžiausi kasdieniai vandens lygio svyravimai – atoslūgiai jūrą kartais nuneša 11 metrų. Lapkričio ir gruodžio mėnesiais virš pusiaujo įlankos susidaro galingi atogrąžų ciklonai, kurie puola krantus, pridarydami didelės žalos ir nusinešdami gyvybių. Kuo žemesnė pakrantė, tuo didesnė stichijų daroma žala. Taigi vos aštuonis metrus virš jūros lygio iškilusioje Bangladešo sostinėje Dakoje musoninis vanduo užlieja gatves iki juosmens.
Indijos vandenyno, ypač jo faunos ir floros, aprašymas gali būti siejamas su Bengalijos įlankos flora ir fauna. Nuolat šiltuose vandenyse gyvena koralų kolonijos, ypač rifai šalia Andamanų ir Nikobarų salų bei Šri Lankos. Čia aptinkama daug įvairių žuvų, medūzų, vėžiagyvių ir moliuskų. Labai dažni erškėčiai (manta rajos) ir rykliai – koralai, tigrai, b altieji. Kai kurie iš šių plėšrūnų prasiskverbia toli prieš srovę, puola žmones. Iš žinduolių galima paminėti kelias delfinų rūšis, balinius banginius, taip pat Indijos vandenyno perkūniją – banginius žudikus.
