Lokio kalnas (Ayu-Dag). Krymas: gamta, legendos

2024 Autorius: Harold Hamphrey | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 10:18

Daugelis iš mūsų mėgstame atostogauti savo šalyje. Kažką (kaip ir straipsnio autorę) „traukia“vaikystės nostalgija, kai norisi vėl ir vėl aplankyti tas pačias rezervuotas vietas. Kažkam nejauku išvykti per toli nuo gimtinės. Kažkas nusprendžia sutaupyti pinigų arba tiesiog pailsėti savaitgalį senose ir gerai žinomose vietose – tarsi vykti į šalį.

Sveiki atvykę į Krymą

Viena iš šių vietų, žinoma, yra Krymo pusiasalis su nepaprastai švelniu klimatu, nuostabiais kalnų kraštovaizdžiais, spalvinga flora ir beribe jūra. Apie jį, taip pat apie vieną iš Krymo legendų - garsiąją kalvą Lokio kalnas - ir mūsų tolimesnė istorija. Daugelis pusiasalio svečių čia ilsėdamiesi sužino apie vietines lankytinas vietas, užmezga naujas pažintis, puikiai leidžia laiką paplūdimiuose ir diskotekose, baruose ir kitose pramogų vietose. Tačiau ne visi ir ne iš karto prisijungia prie Krymo legendų, nors Meškos kalnas yra gerai žinomas bet kuriam turistui iš posovietinės erdvės iružsienio svečiai. Su juo siejama tiek daug kurioziškų legendų, kad užteks ne vienai ilgai ekskursijai! Vieną iš jų, in absentia, padarysime su jumis.

Toponiminė nuoroda

Pradžioje atkreipiame dėmesį, kad Lokio kalno pavadinimas nėra vienintelis mus dominančio geografinio objekto pavadinimas. Ayu-Dag taip pat yra visuotinai priimtas. Rusų ausiai skamba gana keistai, ar ne? Ir išvertus iš Krymo totorių kalbos, tai iš tikrųjų reiškia Meškos kalną. Tačiau patys Krymo totoriai – ilgą laiką pusiasalyje gyvenę žmonės – kalnui suteikė kiek kitokį pavadinimą: Biyuk-Kastel. Tai reiškia didelę tvirtovę. Ir, žinoma, tai nebuvo siejama su lokiais! Senovės graikai šias vietas vadino „Avinėlio kakta“. Italų keliautojai ir viduramžių topografai net pavadino kalvą „kupranugariu“– matyt, tai priminė šio gyvūno kupras. Štai pirmoji šių vietų legenda ir paslaptis.

Geografiniai parametrai

Meškos kalnas (Ayu-Dag) yra pietinėje pusiasalio dalyje, netoli Partenito ir Lavrovoe gyvenviečių. Vienoje jos papėdėje yra kadaise prestižinė visos sąjungos pionierių stovykla „Artek“(IKT „Artek“). Kurio pavadinimas, beje, taip pat pagal vieną versiją, kilęs iš graikiško žodžio „meška“. O netoliese yra Didžioji Alušta ir Didžioji J alta – dideli miestų rajonai. Kalnų grandinė tiesiogiai su jais ribojasi. Virš jūros lygio pakyla beveik 600 metrų, o giliau į ją pasislinko daugiau nei 2 kilometrus. Tikras lokių kalnas! Ayu-Dag, ir tai svarbu, yra saugomas objektas. Todėl čia dar išlikę tiek daug nepaprastų dalykų. Net energija čia yra gana ypatinga. Geologinė uolienų kilmė yra ugnikalnis.

Pasaulis yra paslaptingas ir senovinis

Tačiau grįžkime prie legendų, susijusių su vieta, kur yra Lokių kalnas. Vienas jų pasakoja, kad kažkada, senovėje, prie Krymo kranto, tarp laivų nuolaužų, buvo prik alta dėžė su mažu vaiku. Toje vietoje gyveno milžiniškų gyvūnų banda, o jų vadas buvo senas ir išmintingas milžiniško dydžio lokys. Išgirdo vaiko verksmą, išvyniojo ryšulį ir nunešė vaiką į savo guolį. Taigi mergaitė (o vaikas pasirodė esąs mergaitė) pradėjo gyventi tarp gyvūnų, jais rūpinosi, o jie dalinosi su ja savo grobiu. Pakartojame, visi šie įvykiai įvyko būtent ten, kur yra Meškos kalnas.

Istorijos tęsinys

Stebuklai tuo nesibaigė, o dosnaus išgelbėjimo istorija turi jaudinantį tęsinį. Kartą, kai mergina jau buvo pilnametė, po audros į krantą buvo išplautas apgriuvęs laivelis, kuriame gulėjo kovoje su stichija išvargęs jaunuolis. Mergina, nors ir nematė žmonių, jo pasigailėjo ir perkėlė į vietą, atokiau nuo gyvūnų, galinčių suplėšyti nepažįstamąjį. Kai jaunuolis pabudo, ji pradėjo jį slaugyti ir nešti maistą. Po kurio laiko jaunuolis taip sustiprėjo, kad pradėjo statytis sau naują v altį, kad galėtų patekti į gimtuosius krantus. Jaunuoliui mergina patiko, o jijam atsilygino. Galiausiai jaunuolis įtikino mylimąją pabėgti kartu su juo, kai žvėrys iškeliavo į kitą medžioklę. Merginai buvo sunku išsiskirti su meškų gentimi, kuri jai tapo tikra šeima. Tačiau meilė buvo stipresnė, ir ji sutiko.

Liūdesys sustingęs akmenyje

Kai tik bėgliai nuplaukė neblogą atstumą nuo kranto, kaip didžiulis lokių vadas, pajutęs, kad kažkas negerai, riaumoja ir puolė atgal į guolį, kuris buvo netoli nuo jūros kranto. Nuojauta jo neapleido: v altis su jaunuoliu ir mergina vis dar buvo matyti tolumoje. Tada meška vėl siaubingai riaumojo ir, palenkęs galvą į jūrą, pradėjo gerti jūros vandenį. Likę gyvūnai, supratę, kas atsitiko, pradėjo daryti tą patį. Srauni srovė bėglių v altį ėmė nešti atgal į krantą, prie piktų žvėrių. Tada mergina meldėsi buvusiems laukiniams bendražygiams ir pradėjo dainuoti, beviltiškai prašydama jų paleisti, maldaudama pasigailėjimo. Visi gyvūnai, išskyrus vadą, klausėsi nuostabios dainos ir atitrūko nuo jūros. Tik vadas-meška, įsiutęs tokiu nedėkingumu, toliau gėrė ir gėrė vandenį, visi tikėdamasis bėglius sugrąžinti atgal… Taip jis liko, atsigėręs vandens, prie jūros, iš nevilties praradęs paskutines jėgas, žvelgdamas į jūros paviršius su v altimi dingsta tolumoje. Taip jis guli iki šių dienų, suakmenėjęs, tūkstančius metų. Taip pusiasalyje atsirado Meškos kalnas, Krymas, be kurio Krymas nebėra Krymas!

Dvi salos

Prie Ayu-Dag yra dar viena įdomi atrakcija,įsikūręs prie pat jūros, netoli nuo kranto (kelis šimtai metrų nuo jos), Gurzufo įlankoje, kuri taip pat yra legendinė. Tai dvi nedidelės uolų salos, esančios viena šalia kitos. Vietiniai juos vadina Adalary (o tai Krymo totorių kalba reiškia „salos“) arba tiesiog b altais akmenimis. Jie yra skirtingos formos ir aukščio. Kadaise šiose salose buvo net restoranas, jie planavo pastatyti lynų keltuvą, bet Antrasis pasaulinis karas sutrukdė.

Brolių legenda

Jei paklaustumėte senbuvių, jie gali papasakoti kitas Krymo legendas, kuriose taip pat yra Lokių kalnas, kurio nuotrauką matote čia. Tradicija byloja, kad kažkada ant kalvos buvo pilis. Jame gyveno ir apylinkes valdė du broliai princai, labai panašūs vienas į kitą. Jų vardai buvo Džordžas ir Petras. Jie buvo drąsūs ir bebaimiai kariai, kovojo kartu ir saugojo vienas kitą. Jie dorai valdė apygardą, kurioje jiems labai padėjo ištikimas ir išmintingas patarėjas burtininkas Nimfolis. Kartą Nimpolis pajuto, kad jo dienos suskaičiuotos. Jis pasikvietė Petrą ir Džordžą į mirties patalą ir pasakė: „Netrukus manęs nebebus. Galiausiai duosiu tau dvi skrynias. Jie turi puikių žinių raktus. Bet tu man pažadi ir prisieki, kad niekada nenaudosi šių dovanų siekdamas savo interesų ar kitų žmonių nenaudai. Broliai prisiekė, kad niekada nenaudos šių dovanų iš savanaudiškumo ir niekam žalos, o tik žinioms. Netrukus Nimfolis, išmintingas patarėjas ir pranašautojas, dingo…

Meilės peripetijos

Klausiate, kaip Lokio kalnas susijęs su šiais įvykiais? Legenda dar nesibaigė, skaitykite, kas nutiko toliau. Prisiminė pasiimti karstų. Petras atidarė savo, o jame buvo kaulinė lazda su užrašu: „Jei pakelsi, jūros bangos išsisklaidys, jei nuleisi, sužinosi jūros dugno paslaptis“. Jurgio karste buvo du sidabriniai sparnai. Ant jų buvo toks užrašas: „Suriškite juos – ir jie nuneš tave per dangų, per platųjį pasaulį, tu sužinosi visas jo paslaptis“.

Nuo to laiko broliai buvo žinomi kaip dar išmintingesni nei jie buvo valdovai. Juk jiems nebeliko paslapčių nei stačiame danguje, nei bedugnių vandenų gelmėse. Tačiau po kelerių metų jie tapo vieniši ir nuobodu. Ir tada abu kažkaip išsiaiškino, kad vienas užjūrio princas susilaukė dviejų dukterų – taip pat dvynių, gražuolių, kurios retai gimsta. Kaip galima atsisakyti bandyti gauti tokią laimę? Broliai pagalvojo: „Stengiamės ne dėl savo interesų, o dėl gėrio, dėl laimės ir jos pažinimo! Taigi jie buvo gudrūs, bet patys to nepripažino. Nusprendę nedvejoti, Petras ir Džordžas pagrobė merginas ir atvedė jas prieš jų valią. Bet seserys labai pyko ant brolių, jiems toks dalykas nepatiko!

Taigi atsirado Adalarai

Ir tada broliai nusprendė pasiekti gražuolių meilę Nimfolės dovanų pagalba. Jaunesnysis Jurgis paėmė du sidabrinius sparnus, pririšo juos prie žirgo, pasodino ant žirgo brolį ir seseris ir pakilo aukštai į dangų, ketindamas parodyti seserims pačią saulę. Bet tada kaip perkūnas nuaidėjo Nimfolės balsas: „Grįžk! Džordžą išgąsdino piktas riksmas irparvertė arklį namo. Seserys iš jo tik juokėsi: „Bijai, bailys? Nerodė mums saulės? Tada kitą dieną Petras nusprendė užkariauti gražiųjų seserų širdis savo gyrimu. Nuvežė brolį ir mergaites karieta į pajūrį, mostelėjo lazdele, nuleisdamas – ir, atidengęs dugną, vandeninga bedugnė prasiskyrė. Ir Petras vedė jų vežimą jūros dugne. Tačiau šiek tiek pavažiavę jie vėl išgirdo Nimfolės balsą: „Stop! Blogomis mintimis atvėrei jūros bedugnę, už tai būsi nubaustas, jei tuoj negrįši! Tačiau Petras tapo užsispyręs, ir vežimas toliau važiavo dar greičiau ten, kur jokiam paprastam mirtingajam neleidžiama vaikščioti. Tada jūros karalius supyko, smogė savo trišakiu lazda - ir nužudė brolius, vėl smogė - ir seserys mirė… Tačiau jų kūnai nedingo - jie tapo tomis uolomis, kurios iki šiol žinomos kaip Adalarai. Tai poetinės Krymo ir apylinkių legendos, saugomos smalsiems, žingeidiems, besidomintiems istorija ir krašto istorija. Bet apie „Puškino kelią“dar nekalbėjome: didysis poetas, pasak legendos, čia buvo, kopė į Aju-Dagą, su svajingu ilgesiu pažvelgė į „laisvosios stichijos“tolį. Čia gimė jo garsusis „Į jūrą“, kai Puškinas svajojo apie kitas šalis, apie jam taip reikalingą valią. Juose yra legendų apie Krymą ir „siaubingų“istorijų – apie laivus vaiduoklius, nuskendusius jūreivius, precedento neturinčius gilius monstrus.

Gamtos turtai

Krymas vilioja ne tik vaizdais, senovės ir romantikos dvasia. Krymo gamta – dar viena, atskira ekskursijos tema. Žinoma, čia geriau eiti vasarą arba pavasario pabaigoje, kai viskas žalia, žydi ir džiugina akį. Poilsiautojų čia laukia visų pirma orą puošiantys kiparisai. Jų lieknos „žvakės“kyla į aksominį pietų dangų ir pripildo viską aplinkui savo kvapniu „kvėpavimu“. Ayu-Dag laukinės gamtos įvairovė paprastai yra tokia pati kaip visame pusiasalyje ir ją atitinka – dėl kalnuoto kraštovaizdžio. Pavyzdžiui, be jau minėto kipariso yra pušynai (mišrūs), ąžuolai ir bukmedžiai. Importuotų egzotinių augalų flora atstovaujama daugiau nei 1000 rūšių. Iš faunos reikėtų pažymėti tokius mums lygumose pažįstamus žinduolius kaip lapės, barsukai, kiškiai ir ežiai. Šalia jų gyvena ir jūros paukščiai – kirai ir kormoranai, ir „sausumos“– geniai, pelėdos, žvirbliai ir zylės. Ayu-Dag yra daug kelių rūšių gyvačių, taip pat gyvena driežai.

Kelias į jūrą

Kaip patekti į Meškos kalną, kad pakiltumėte į jo viršūnę ir nusifotografuotumėte? Štai keletas rekomendacijų. Atstumas greitkeliu nuo J altos iki Partenito (kaip iki netoliese esančios gyvenvietės) yra apie 24 km, nuo Simferopolis - 62 km, nuo Sevastopolio - 104 km. Iš Simferopolio ar J altos į Partenit galite nuvykti troleibusu (Nr. 52), tačiau tai vyksta lėtai. Geriau autobusas. Pavyzdžiui, iš J altos važiuoja greitasis numeris 110. Taip pat galite važiuoti taksi, bet tai gana brangu. Nemanykite, kad Ayu-Dag ir jo apylinkėse neįmanoma pasiklysti. Labai net įmanoma! Pavyzdžiui, ICC „Artek“konsultantai, turintys patirties,buvo pasakojamos istorijos, kaip kartais pionieriai, vedami smalsumo, pabėgdavo iš stovyklos į kalnus. Dėl to, norint jų ieškoti (ir net išgelbėti!) teko kviestis gelbėtojus ir įtraukti vietos gyventojus. Tai, kaip taisyklė, baigdavosi tuo, kad išsigandę vaikai, žinoma, dieną ar dvi klaidžiojo Ayu-Dagu be maisto ir vandens. Juk ant Meškos kalno dažnai (ypač pavasarį ir rudenį) būna rūkas, apgaubiantis ir jo viršūnę, ir visą – iki pat papėdės. Todėl, jei nuspręsite pasivaikščioti Ayu-Dag su vaikais, būkite atsargūs, kad jie nenueitų per toli vieni!