Rytų Prūsija: istorija ir modernumas. Žemėlapis, sienos, pilys ir miestai, Rytų Prūsijos kultūra

2024 Autorius: Harold Hamphrey | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 10:18

Anksčiau vėlyvaisiais viduramžiais tarp Nemuno ir Vyslos upių išsidėsčiusios žemės gavo Rytų Prūsijos pavadinimą. Per visą savo gyvavimo laiką ši galia išgyveno įvairius laikotarpius. Tai tvarkos metas, ir Prūsijos kunigaikštystė, o paskui karalystė, ir provincija, taip pat pokario šalis iki pervadinimo dėl Lenkijos ir Sovietų Sąjungos perskirstymo.

Turėjimo istorija

Praėjo daugiau nei dešimt šimtmečių nuo pirmojo prūsų žemių paminėjimo. Iš pradžių šiose teritorijose gyvenę žmonės buvo suskirstyti į klanus (gentis), kuriuos skyrė sąlyginės sienos.

Prūsijos valdų platybės apėmė dabar esamą Kaliningrado sritį, dalį Lenkijos ir Lietuvos. Tai buvo Sambija ir Skalovia, Varmija ir Pogezanija, Pomezanijos ir Kulmo žemė, Natandža ir Bartija, Galindija ir Sasenas, Skalovia ir Nadrovija, Mazovija ir Sudovija.

Keli užkariavimai

Prūsų žemės per visą savo egzistavimą buvo nuolat bandomoslaimėjimų iš stipresnių ir agresyvesnių kaimynų. Taigi XII amžiuje į šias turtingas ir viliojančias platybes atėjo kryžiuočių riteriai, kryžiuočiai. Jie pastatė daugybę tvirtovių ir pilių, tokių kaip Kulmas, Redenas, Tornas.

Tačiau 1410 m., po garsiojo Žalgirio mūšio, prūsų teritorija pradėjo sklandžiai pereiti į Lenkijos ir Lietuvos rankas.

Septynerių metų karas XVIII amžiuje pakirto Prūsijos armijos jėgą ir lėmė tai, kad kai kurias rytines žemes užkariavo Rusijos imperija.

Dvidešimtajame amžiuje karo veiksmai taip pat neaplenkė šių žemių. Nuo 1914 m. Rytų Prūsija įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą, o 1944 m. – į Antrąjį pasaulinį karą.

Ir po sovietų kariuomenės pergalės 1945 m. ji visiškai nustojo egzistavusi ir buvo paversta Kaliningrado sritimi.

Egzistencija tarpukariu

Rytų Prūsija per Pirmąjį pasaulinį karą patyrė didelių nuostolių. 1939 metų žemėlapis jau turėjo pakeitimų, o atnaujinta provincija buvo siaubingos būklės. Juk tai buvo vienintelė Vokietijos teritorija, kurią prarijo kariniai mūšiai.

Versalio sutarties pasirašymas Rytų Prūsijai kainavo daug. Nugalėtojai nusprendė sumažinti jos teritoriją. Todėl 1920–1923 metais Tautų sąjunga, padedama prancūzų kariuomenės, pradėjo kontroliuoti Mėmelio miestą ir Memelio sritį. Tačiau po 1923 metų Sausio sukilimo padėtis pasikeitė. Ir jau 1924 mmetais šios žemės tapo Lietuvos dalimi kaip autonominis regionas.

Be to, Rytų Prūsija prarado ir Soldau (Dzialdowo miesto) teritoriją.

Iš viso buvo atjungta apie 315 tūkst. hektarų žemės. Ir tai yra didelis plotas. Dėl šių pokyčių likusi provincija atsidūrė sunkioje padėtyje, kurią lydi didžiuliai ekonominiai sunkumai.

Ekonominė ir politinė padėtis XX ir 30 dešimtmečiuose

Dvidešimtojo dešimtmečio pradžioje, normalizavus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos diplomatinius santykius, Rytų Prūsijos gyventojų gyvenimo lygis pamažu pradėjo gerėti. Buvo atidaryta aviakompanija Maskva-Kenigsbergas, atnaujinta Vokietijos Rytų mugė ir pradėjo dirbti Koenigsberg miesto radijo stotis.

Vis dėlto pasaulinė ekonomikos krizė neaplenkė šių senovės kraštų. O per penkerius metus (1929-1933) vien Koenigsberge bankrutavo penki šimtai trylika skirtingų įmonių, o nedarbo lygis išaugo iki šimto tūkstančių žmonių. Esant tokiai situacijai, pasinaudodama nesaugia ir neapibrėžta dabartinės vyriausybės padėtimi, nacių partija perėmė kontrolę į savo rankas.

Teritorijos perskirstymas

Geografiniuose Rytų Prūsijos žemėlapiuose iki 1945 m. buvo padaryta nemažai pakeitimų. Tas pats nutiko 1939 m., kai nacistinės Vokietijos kariai okupavo Lenkiją. Dėl naujo zonavimo dalis lenkų žemių ir Lietuvos Klaipėdos (Memelio) sritis buvo suformuota į provinciją. Ir miestaiElbingas, Marienburgas ir Marienverderis tapo naujo Vakarų Prūsijos rajono dalimi.

Naciai pradėjo grandiozinius Europos perskirstymo planus. O Rytų Prūsijos žemėlapis, jų nuomone, turėjo tapti ekonominės erdvės tarp B altijos ir Juodosios jūrų centru, atsižvelgiant į Sovietų Sąjungos teritorijų aneksiją. Tačiau šių planų nepavyko įgyvendinti.

Pokario laikai

Atvykus sovietų kariuomenei, Rytų Prūsija taip pat palaipsniui pasikeitė. Buvo sukurtos karinės komendantūros, kurių 1945 m. balandžio mėn. buvo jau trisdešimt šešios. Jų užduotis buvo suskaičiuoti Vokietijos gyventojų skaičių, inventorių ir laipsnišką perėjimą prie civilinio gyvenimo.

Tais metais visoje Rytų Prūsijoje slapstėsi tūkstančiai vokiečių karininkų ir kareivių, veikė sabotažu ir sabotažu užsiimančios grupės. Vien 1945 m. balandį karo komendantūra paėmė į nelaisvę daugiau nei tris tūkstančius ginkluotų fašistų.

Tačiau paprasti Vokietijos piliečiai gyveno ir Karaliaučiaus teritorijoje bei aplinkinėse vietovėse. Jų buvo apie 140 tūkst.

1946 m. Karaliaučiaus miestas buvo pervadintas į Kaliningradą, todėl susiformavo Kaliningrado sritis. O ateityje buvo pakeisti ir kitų gyvenviečių pavadinimai. Dėl tokių pakeitimų buvo perdarytas ir esamas 1945 m. Rytų Prūsijos žemėlapis.

Rytprūsių žemės šiandien

Šiandien Kaliningrado sritis yra buvusioje prūsų teritorijoje. Rytų Prūsija nustojo egzistuoti 1945 m. Ir nors regionas yra Rusijos Federacijos dalis, jie yra teritoriškai suskirstyti. Be administracinio centro – Kaliningrado (iki 1946 m. jis turėjo Karaliaučiaus vardą), gerai išvystyti tokie miestai kaip Bagrationovskas, B altiyskas, Gvardeiskas, Jantarnas, Sovetskas, Černiachovskas, Krasnoznamenskas, Nemanas, Ozerskas, Primorskas, Svetlogorskas. Regioną sudaro septyni miesto rajonai, du miestai ir dvylika rajonų. Pagrindinės šioje teritorijoje gyvenančios tautos yra rusai, b altarusiai, ukrainiečiai, lietuviai, armėnai ir vokiečiai.

Šiandien Kaliningrado sritis užima pirmąją vietą gintaro gavybos srityje, savo žarnyne kaupdama apie devyniasdešimt procentų savo pasaulio atsargų.

Įdomios šiuolaikinės Rytų Prūsijos vietos

Ir nors šiandien Rytų Prūsijos žemėlapis yra neatpažįstamai pakeistas, žemės su jose išsidėsčiusiais miestais ir kaimais vis dar saugo praeities atmintį. Dingusios didžios šalies dvasia vis dar jaučiama dabartinėje Kaliningrado srityje miestuose, kurie vadinosi Tapiau ir Taplaken, Insterburg ir Tilžė, Ragnit ir Waldau.

Ekskursijos Georgenburgo žirgyne yra populiarios tarp turistų. Ji egzistavo jau XIII amžiaus pradžioje. Georgenburgo tvirtovė buvo vokiečių riterių ir kryžiuočių prieglobstis, kurių pagrindinė veikla buvo žirgų auginimas.

Bažnyčios, pastatytos XIV amžiuje (buvusiuose Heiligenwalde ir Arnau miestuose), taip pat bažnyčiosXVI a. buvusio Tapiau miesto teritorijoje. Šie didingi pastatai nuolat primena žmonėms senus Kryžiuočių ordino klestėjimo laikus.

Riterių pilys

Gintaro atsargų turtinga žemė nuo seno traukė vokiečių užkariautojus. XIII amžiuje Lenkijos kunigaikščiai kartu su Kryžiuočių ordino riteriais pamažu užgrobė šias valdas ir pastatė ant jų daugybę pilių. Kai kurių jų liekanos, būdamos architektūros paminklais, amžininkams daro neišdildomą įspūdį ir šiandien. Daugiausia riterių pilių buvo pastatyta XIV ir XV a. Jų statybos vieta buvo užgrobtos Prūsijos pylimo-žeminės tvirtovės. Statant pilis būtinai buvo laikomasi vėlyvųjų viduramžių ordino gotikinės architektūros stiliaus tradicijų. Be to, visi pastatai atitiko vieną jų statybos planą. Šiandien senovinėje Insterburgo pilyje atidarytas neįprastas muziejus po atviru dangumi.

Nizovye kaimas yra labai populiarus tarp Kaliningrado srities gyventojų ir svečių. Jame yra unikalus kraštotyros muziejus su senoviniais Valdau pilies rūsiais. Ją aplankius galima drąsiai teigti, kad prieš akis blyksteli visa Rytų Prūsijos istorija, pradedant senovės prūsų laikais ir baigiant sovietų naujakurių epocha.