Arti Maskvos vieta diktuoja Liubertsų miestui didmiesčio gyvenimo ritmą. Neretai tipiška miestiečio diena virsta ciklu: darbas – namai – darbas. Poilsiui nėra kada, apylinkių grožio visai nepastebi. Tuo tarpu mieste yra daug vietų, kur galima pailsėti, kur siela gali mėgautis ramybe, o akis – nuostabiais kraštovaizdžiais. Viena iš šių vietų yra Natašos tvenkiniai ir to paties pavadinimo parkas.
Žmogaus rankų kūrimas: šimto metų istorija
Natašos tvenkinių Liubertsuose istorija paprasta ir nesudėtinga. Prieš kiek daugiau nei šimtmetį vienas iš vietinių didikų sugalvojo, kad būtų puiku nusipirkti gana didelį sklypą, jį pagražinti ir paversti vasarnamiu.
Verta pažymėti, kad iš pradžių aptariamos žemės priklausė Konstantinui Vladimirovičiui Tretjakovui, paveldėtam 1-osios gildijos pirkliui, gamintojui ir manufaktūrų patarėjui. Pati aikštelė buvo vertinga tik durpių gavybos šilumos gamybos įmonėms požiūriu.
1901 m. Jevgenijus Aleksandrovičius Skalskis, būdamas gana sėkmingas verslininkas irpramonininkas, galiausiai nusprendė įgyvendinti savo projektą ir nusipirko gana didelį sklypą. Jo plotas siekė kiek daugiau nei 423 hektarus (beveik 700 hektarų). Tai buvo gana derlingos žemės su miško ir žemės plotais, telkiniais ir pelkėmis, buvo įvairių pastatų.
Naujasis savininkas turėjo investuoti daug pinigų į pelkių sausinimą, želdinių iškirtimą, teritorijos padalijimą į atskirus sklypus. Nuo 1905 metų jis pradėjo nuomoti ir parduoti pastarąjį gana palankiomis sąlygomis visiems. Iš tokių atskirų sklypų suformuota gyvenvietė buvo pavadinta Natašino (pramonininko mylimos dukters garbei). 1910 m. jame jau buvo daugiau nei 130 vasarnamių.
1905–1910 m. sklypo teritorijoje buvo įrengtas parkas, sukurti tvenkiniai. Ir tada bajoras įamžino savo dukters vardą. Taip atsirado Natašos tvenkiniai su to paties pavadinimo parku.
Tvenkinių kūrimas
Kadangi vieta po tvenkiniais anksčiau buvo pelkė, dugnas pasirodė dumblinas. Norint iškasti tris telkinių pamatus, buvo pasamdyta sunkvežimių ir stalių artelis. Pastarieji rąstais sutvirtino lovą ir krantus. Patys Natašos tvenkiniai buvo padalinti tarp savęs akmeninėmis sąramomis, o tik po to apibarstyti žeme ir sutrumpinti. Tokiose konstrukcijose buvo įrengtos specialios sklendės, kurių pagalba buvo reguliuojamas vandens lygis atskiruose rezervuaruose ir bendras vandens tekėjimas į nedidelį upelį. Taigi iš tikrųjų rezervuarai nebuvo suplanuoti kaip vietiniai. Taip, ir jie nuolat papildomi požeminiu vandeniu.
Iš pradžių buvo trys tvenkiniai. Jie buvo įsikūrę vienas šalia kito. Kiekvienas kitas buvo ne tik mažesnis plotu, bet ir metras mažesnis, palyginti su ankstesniuoju. Iš karto po rezervuarų statybos darbų buvo įrengtas pylimas su suolais. Be to, atsirado pora vonių. Tiesiai už krantinės nusidriekusios ūksmingo parko alėjos.
Siekiant įtikti vasarotojams – mėgėjams sėdėti ant kranto su meškere, į tvenkinius buvo paleistos žuvys. Didžiausiame rezervuare gyveno b altieji karosai, viduriniame – raudonos veislės, o mažajame – iš karto kelios rūšys – smėlynai, paprastieji karpiai ir sterkai. Po to tvenkinys ir parkas, be jokios abejonės, tapo mėgstamiausia vasaros gyventojų poilsio vieta. 1911 metais kaime gyveno nuo 1000 žmonių žiemą iki trijų tūkstančių vasarą. 1934 m. jis tapo Liubertsų dalimi, todėl tvenkiniai su parku pradėjo priklausyti šiam miestui.
Tolimesnis likimas ir rekonstrukcija
Porevoliuciniu laikotarpiu parkas ir Natašos tvenkiniai kelis kartus keitė galvas. Mažiausias iš tvenkinių buvo užpiltas. Nepaisant visko, teritorija buvo išlaikyta patenkinamos būklės.
Per Didįjį Tėvynės karą visam parko kompleksui buvo ypač sunku. Visi medžiai buvo naudojami vietos gyventojų būstui šildyti, vietoj alėjų ir proskynų buvo įveisti daržai bulvėms sodinti, tvenkiniuose gaudomos žuvys. Taigi žemė padėjo Liubertsų gyventojams išgyventi sunkiais karo laikais.
Karui pasibaigus,nepaisant visuotinio niokojimo, parko kompleksas buvo palaipsniui atkurtas. Darbus atliko pagal valstybės atkūrimo programą, savanoriai aktyvistai, vietinių mokyklų studentai ir Maskvos studentai, Liubertsų gamyklų ir didelių įmonių darbuotojai.
Parkas buvo visiškai atkurtas, tačiau tvenkiniai tik šiek tiek išvalyti nuo dumblo. Todėl visus vėlesnius metus jie buvo labai apaugę dumbliais. Vasarą švaraus vandens gylis buvo ne mažesnis kaip 30 cm.
Tvenkiniai šiandien
Paskutinė rezervuarų rekonstrukcija buvo atlikta 2013–2014 m. Visiškai pašalintas dumblas, atstatyti nulūžę krantų ir vagos mediniai klojiniai. Viename iš tvenkinių buvo pastatytas fontanas, kuris veikia vasarą. Įrengta valčių stotis.
Periodiškai į tvenkinius paleidžiamos žuvys. Paprastai tai daroma švenčių ar reguliariai rengiamų žvejybos varžybų išvakarėse. Pakrantėse žūklės gerbėjai kiekvieną dieną vėluoja su meškerėmis.
Šiandien tai mėgstamiausia jaunavedžių fotosesijų vieta. Daugelio šeimų kolekcijoje yra nuotraukų iš Natašos tvenkinių Liubertsyje. Pakrantėse nutiestos alėjos - sveikos gyvensenos žmonių rytinio bėgiojimo vieta. Ant suoliukų po šešėliais medžiais galite tiesiog mėgautis tyla ir pamaloninti pavargusią akį maloniais kraštovaizdžiais.
Kaip patekti į Natašos tvenkinius Liubertsyje?
Patekti į tvenkinius, kaip ir į visą parko kompleksą, nėra sunku. Tarnyboje dirba daug piliečiųparinktys miesto viešojo transporto maršrutams.
Iki Natasha Ponds stotelės galite patekti:
- autobusuose – 726, 453, 723;
- fiksuoto maršruto taksi - 8, 10, 18, 539, 573, 888k.
Prie tvenkinių taip pat galite eiti iš Ševliakova gatvės stotelės. Atvažiuoja mikroautobusas Nr. 18.
