Nuo seniausių laikų, maždaug nuo 10 a., Krymo teritorijoje gyveno karaimai, nedidelė judaizmą išpažįstanti etninė grupė. Šiuo metu šioje vietoje yra Juozapato slėnis, o šalia jo – didelė karaimų laidojimo vieta. Ši šventa vieta turėjo kitą pavadinimą – B alta Tiymez, kuris išvertus iš karaimų kalbos reiškia „kirvis nelies“. Pasak legendos, kapinių vietoje kažkada buvo tankus miškas. Čia augantys medžiai buvo laikomi šventais. Pavadinimas (Jozafato slėnis) atsirado tik XVIII amžiuje.
Įvykio istorija
Žinoma, kad XVIII amžiaus antroje pusėje šias žemes užėmė turkai. Norėdami pabėgti nuo svetimšalių nelaisvės ir pavergimo, valstiečiai nuvyko į vietinį vienuolyną ir ten ieškojo pastogės. Pasak legendos, kai vienuoliai turėjo Dievo Motinos viziją, ji įsakė jiems iš čia išvykti ir persikelti į rytus. Žmonės tai padarė. Tris dienas jie ėjo aušros link, kol pamatė šulinį ir sustojo nakvoti. Tą pačią naktįvienuoliai vėl turėjo regėjimą ir jiems pasirodžiusi Dievo Motina palaimino vietovę. Bėgliai nusprendė daugiau niekur neiti ir apsigyveno prie šventojo š altinio. Netoli šventojo šulinio esantis rajonas buvo vadinamas Golinčincu. Šis vardas buvo siejamas su didžiuliu nuo janisarų pabėgusių vienuolių ir pasauliečių skurdu. Pamažu žmonės pradėjo statytis namus, o laikui bėgant aplink palaimintąjį šulinį atsirado keturi kaimai. Prie šulinio pradėjo burtis vietos gyventojai ir atlikti maldos pamaldas. Šią vietą jie pavadino Juozapato slėniu. Patys karaimai, nuo seno gyvenę apylinkėse, slėnį pavadino Imek Yehoshafat, kuris pažodžiui verčiamas kaip „slėnis, kuriame Dievas teis“. Karaimai buvo tikri, kad ši vieta paminėta Senajame Testamente. Pavadinimas tą patį atkartoja ir Jeruzalėje, kur, pasak legendos, įvyks Paskutinis teismas. Tarp šių dviejų didelių palaidojimų dažnai piešiama analogija.
„Šlovink Kristų, statyk kryžius!“
Daug metų nuo to laiko čia gyveno žmonės, kol vieną dieną vieną kaimo gyventoją užklupo kita vizija. Karštą vasaros dieną jis ganė galvijus ir nuėjo prie šulinio atsigerti š altinio vandens ir panirti į šventąjį š altinį. Pasilenkęs pamatė Dievo Motinos atspindį su kūdikiu ant rankų. Vėliau piemuo prisiminė, kad visai nebijo. Priešingai, tomis akimirkomis jį apėmė nuostabi ramybė. Atsakydama į ganytojo klausimą, ką daryti toliau, Dievo Motina pasakė: „Šlovinkite Kristų, dėkite kryžius“. Piemuo iš karto nubėgo pas žmones, pasakoti, ką matė. Ir tada prie šventojo šulinio pasirodė pirmasis ąžuolinis kryžius. Žinia apie šį stebuklingą regėjimą greitai pasklido po visus kaimus, o dabar šimtai pasauliečių iš visur ėjo į slėnį ir nešė kryžius. Labai greitai visas Juozapato slėnis buvo nusėtas kryžiais.
Žiaurios žudynės
Tais sovietų antireliginiais laikais tokie įvykiai negalėjo praeiti be pėdsakų. Ir štai jau 1923 metų lapkritį apygardos vykdomasis komitetas gavo pranešimą, kad slėnyje ne tik atsirado daug kryžių, bet dabar ir pati vieta laikoma šventa, o žmonės čia atvyksta iš visur, neva norėdami išsigydyti sunkias ligas. Šio pranešimo pagrindu sukurta komisija nusprendė visiškai nušluoti nuo žemės paviršiaus kryžius ir nubausti visus įvykių dalyvius. Raitoji policija išvaikė maldininkų minias, buvo iškasti kryžiai ir pjauti malkoms. Dėl žudynių 50 piligrimų, nenorėjusių išsižadėti tikėjimo, buvo smarkiai sumušti ir suimti. Vienas iš suimtųjų buvo nukankintas – kameroje jį gyvą sugraužė žiurkės. Po apklausos visi suimtieji buvo išvaryti į gatvę, o jie kruvini ir basi nuėjo į savo gimtąsias vietas.
Bilinėjimasis
Kokia buvo kankinių nuostaba, kai jie atvyko į Juozapato slėnį! Po žudynių tuščioje vietoje stovėjo nauji kryžiai. Jų buvo daugiau nei 15 tūkst. Paaiškėjo, kad šie kryžiai buvo atgabenti iš atokiausių kampelių. Iš ten, kur jie dar nesužinojo apie žiaurias vietos gyventojų ir piligrimų bausmes. Beveik iš karto šventajame slėnyje vėl pasirodė raitieji policininkai, kasė kryžius ir juos pjauna. Tie, kurie juos išbandėtrukdyti, smarkiai sumuštas. Pradėtas naujas tyrimas, dėl šio fakto iškelta baudžiamoji byla. K alte buvo 9 kunigai ir apie 20 pasauliečių. Šios rezonansinės bylos tyrimas truko labai ilgai. Ir nors pagal k altinamiesiems inkriminuotus straipsnius k altės įrodymų tyrėjai nerado, vis tiek jiems buvo skirtos skirtingos trukmės priverstiniai darbai. Juozapato Kryžių slėnis buvo barbariškai sunaikintas.
Kas papasakojo pasauliui apie įvykius Juozapato slėnyje
Informacija apie visus tuo metu vykusius įvykius Juozapato slėnyje mūsų laiko gali nepasiekti. Ivanas Artemovičius Zaletskis yra žmogus, kurio dėka žinome visas tų baisių piligrimų ir kaimo gyventojų žudynių detales. Kai Ivanas Artemovičius dar buvo vaikas, jo motina priglaudė mirtinai sergančią kunigo našlę iš Juozapato slėnio. Mirštanti moteris spalvingai kalbėjo apie kančias, kurias teko iškęsti vardan tikėjimo. Ši istorija padarė neišdildomą įspūdį vaiko sąmonėje apie vaiką. Suaugęs Zaletskis bandė apie tuos baisius įvykius pasakoti visam pasauliui: rašė knygas, straipsnius laikraščiuose, kalbėjo per radiją ir televiziją. Ivano Zaletskio dėka Juozapato slėnis (Vinnitsos sritis), kurio nuotrauką matote, žinomas visame pasaulyje.
Šventovės atgaivinimas
Sovietų antireliginė vyriausybė padarė viską savo laiku, kad amžiams nušluotų šią šventą vietą nuo žemės paviršiaus. Tačiau žmonių atmintis, nepalenkiamas krikščioniškas tikėjimas ir pagarbareliginės kultūros paminklai padarė savo gerą darbą. Šiandien ši vieta Ukrainoje atgimsta ir kasmet sutraukia vis daugiau piligrimų. Pakeliui į Juozapato slėnį stovi Dmitrijaus bažnyčia, o šalia jos – rankšluosčiais papuoštas kryžius. Šis kryžius yra savotiškas rodyklė į šventąją vietą, kur tokių kryžių labai daug. Kur yra Juozapato slėnis, dabar tikriausiai žino kiekvienas tikintis Ukrainos ir kaimyninių šalių gyventojas. Tūkstančiai čia pastatytų kryžių gyvai primena, kad tikrojo tikėjimo negalima nužudyti.
Piligriminės kelionės atgimimas
Ivano Artemovičiaus Zaletskio darbo dėka Juozapato slėnis šiandien gyvas. Žmonės ne tik žino ir gerbia šios vietos istoriją, bet ir su malonumu keliauja prie šventojo šulinio, dalyvauja daugybėje religinių procesijų ir meldžiasi už sielų išgelbėjimą.
Mūsų laikais Juozapato slėnis
Žmonės ir šiandien eina į Juozapato slėnį melstis, prašyti Dievo sveikatos sau ir savo artimiesiems. Dar visai neseniai ne visi žinojo apie šios šventos vietos egzistavimą Ukrainoje, iki 2006 metų rugpjūčio 15 dienos buvo surengta vyskupijos procesija į slėnį. Jame dalyvavo daugiau nei 15 tūkst. žmonių iš visos Ukrainos ir kaimyninių šalių. Piligrimai nešė slėnyje paliktus kryžius. Visi procesijos dalyviai išklausė Vladykos Simeono kreipimąsi į jo kaimenę, dalyvavo dieviškoje liturgijoje, o prieš išvykstant buvo suteikta galimybė pasisemti šventinto vandens iš šulinio ir pasinerti įnaujai pastatyta vonia. Be to, organizatoriai surengė mugę, kurioje prekiavo bažnytinėmis knygomis, ikonomis, žvakėmis ir kryžiais. Tais metais buvo nutapyta ikona „Švenčiausiojo Dievo Motinos pasirodymo Juozapato slėnyje stebuklas“. Nuo tos dienos eisena į Juozapato slėnį yra gera kasmetinė tradicija, sutraukianti tūkstančius žmonių, norinčių savo malda kreiptis į Dievą. Žemėje yra tik kelios vietos, kur Dievo Motina pasirodė stebuklinguose regėjimuose. Juozapato slėnis Kryme yra vienas iš jų.
Stebuklingi išgijimai
Juozapato slėnis, kurio istorija prasideda laiko miglose, garsėja stebuklingais dalykais, kurie nutinka prie šulinio su šventu vandeniu. Į Vinicos regioną piligriminę kelionę vykę žmonės kalba apie stebuklingus išgijimus. Štai tik keletas.
- Chmelnickio srityje gimė vaikas, kuriam gydytojai neprognozavo išgydymo. Po kūdikystėje atliktos operacijos berniukas, pasak gydytojų, niekada negalės vaikščioti. Mama nenusiminė ir nusprendė kreiptis pagalbos į Dievą. Trejus metus ji nuvedė vaiką prie šventojo š altinio Juozapato slėnyje, kur mirkė vaiko kojas šventame vandenyje ir nepaliaujamai meldėsi. Dievas išgirdo motinos prašymus išgydyti sūnų, ir vaikas nuėjo.
- Odesos gyventojas atvyko į Juozapato slėnį su ramentais. Tris dienas ji praleido naktį slėnyje, panardindama kojas į šventą vandenį ir melsdama. Trečią dieną ji atsistojo be ramentų.
- Žmonės iš aplinkinių kaimų gamina maistą ant vandens iš Juozapato slėnio. Daugelis po toišgydytas nuo gastrito.
Šių stebuklingų išgijimų dėka Vinicos regionas pritraukia tūkstančius piligrimų. Čia esantis Juozapato slėnis yra tikrai nuostabi vieta su gydomuoju šventuoju š altiniu.
Kaip patekti į Juozapato slėnį
Josaphat slėnis yra vos už dviejų kilometrų nuo Bakhchisarajaus miesto. Būtent jis yra pagrindinis piligrimų atskaitos taškas. Netoli Bachčisarajaus yra „urvinis miestas“Chufut-Kale. Jei nuo jo judėsite senovinių laidotuvių procesijų taku, tikrai atsidursite prie arkinio Juozapato slėnio skliauto. Kažkada visai už įėjimo į kapines stovėjo sargo vartai. Nuo tada, kai žmonės iš šių vietų ėmė keltis į miestus ir patogius kaimelius, senovės kapinėse nebeliko kam prižiūrėti kapų. Dabar čia pasirodo tik piligrimai ir turistai. Kapinių takas eina per mirusiųjų miestą iš vakarų į rytus. Abiejose jo pusėse – senoviniai kapai su antkapiais. Visose plokštelėse yra užrašai hebrajų kalba. Dabar visos kapinės apaugusios žole, antkapiai nupinti lianomis. Nepaisant to, Juozapato kryžių slėnis suteikia piligrimams ramybę ir kasmet čia sutraukia šimtus tikinčiųjų.
Karaimų kapinės
Senovės karaimų kapinės Juozapato slėnyje dar nėra iki galo ištirtos. Kadaise čia stūkso tankus miškas, o medžiai jame buvo laikomi neliečiamais. Karaimai juos kruopščiai saugojo nuo nukirtimo. Toks susižavėjimas senais milžinaispaaiškino paprastai. Aukšti medžiai nuo seno buvo laikomi savotiškais rodyklėmis. Mirusieji artimieji dažnai būdavo laidojami po medžiais. Buvo tikima, kad mirusiojo siela po mirties yra medžio šakose 40 dienų. Kitaip tariant, sunaikinti medį reiškė prarasti ryšį su savo protėviais, su savo šaknimis. Be to, pagal Šventąjį Raštą, pagal kurį gyveno karaimai, ąžuolas yra dieviškas medis, Dievo buvimo įrodymas. Iki šiol karaimų kapinėse neliko jokių pėdsakų, kad prieš daugelį šimtmečių čia buvo tankus miškas.
Istoriniai tyrimai
Iki šių dienų išlikusi savita karaimų kronika antkapių pavidalu ant jų kapų sukelia daug ginčų tarp iškilių istorikų. Net tikslaus antkapinių paminklų skaičiaus nustatyti neįmanoma – skaičius svyruoja nuo 5 iki 10 tūkst.. Taip yra dėl to, kad, be paminklų ant karaimų kapų, yra daug daugiau lentelių, kurios buvo padėtos keliautojams, žuvo kelyje. Daugelis antkapių ilgą laiką buvo paslėpti po žeme, todėl klausimas dėl palaidotų karaimų skaičiaus lieka atviras. Karaimų rašytojas ir archeologas Firkovičius Avraamas Samuilovichas vienu metu surinko nemažą dalį antkapių užrašų ir juos paskelbė. Po šių publikacijų kilo daug istorikų ir archeologų ginčų, kurių pagrindinė esmė buvo pirmųjų palaidojimų data. Naujausių archeologo Babalikašvilio tyrimų duomenimis, seniausi antkapiai datuojami 956 m. Jame tik sakoma, kad Juozapato slėnis(Šargorodo rajonas), būtent karaimų kapines, reikia dar išsamesnių tyrimų.
