Daugiaveidė Roma, skaičiuojanti kelis tūkstantmečius, yra paslaptingiausias Italijos miestas, kuriame atgyja istorinio romano puslapiai. Šimtmečius kurta sostinė, kurioje darniai dera praeitis, dabartis ir ateitis, stebina gausybe unikalių objektų, pavertusių ją tikru muziejumi po atviru dangumi. Amžinojo miesto istorinis ir kultūrinis paveldas yra prieinamas turistams, kurie leidžiasi į įdomią kelionę į senovės laikus ir susipažįsta su Italijos perlu, išsaugojusiu krikščionių šventoves.
Romos katakomba
Nr. kapai išraižyti. Daugiapakopės galerijos, juosiančios erdvę po šalies sostine, iškilo ikikrikščioniškuoju laikotarpiu. Yra žinomos pagonių, saracėnų ir žydų katakombos, o iš viso mokslininkai atrado daugiau nei 60požeminiai labirintai ir maždaug 750 tūkstančių kriptų.
Dauguma jų atsirado ankstyvosios krikščionybės eroje, o pačios pirmosios galerijos buvo sukurtos 107 m. po Kr. Apaštalas Petras ir jo mokiniai rado ištikimų pasekėjų tarp įvairių socialinių sluoksnių žmonių. Pirmieji Romos krikščionys dažnai buvo persekiojami, nes imperatorius reikalavo, kad tik jis būtų pripažintas dievu, o naujosios religijos šalininkai gerbė vieną ir vienintelį Kristų.
Katakombos, skirtos laidojimui
Anksčiau buvo manoma, kad Romos katakombose slepiasi žmonės, kuriuos persekiojo imperatoriaus kareiviai, tačiau taip nėra: niekas negyveno požeminiuose labirintuose, kur visada tamsu, nes tai tiesiog neįmanoma. Patyrę valdovų rūstybę, krikščionys savo artimiesiems, atskirai nuo pagonių, laidodavo apleistus kasyklas ar naująjį tikėjimą priėmusių romėnų privačias valdas. Jausdami saugūs, jie iškasė tufoje praėjimus ir išplėtė jau esamus koridorius, sukurdami didžiulį labirintų tinklą nuo 2,5 iki 5 metrų aukščio. Akyta uoliena gana minkšta, lengvai trupa, joje paprasta kastuvu ar kirtikliu iškasti visą perėjimų sistemą.
Keli faktai apie laidojimą galerijose
Abiejose koridorių pusėse krikščionys išmušė sienų daugiapakopes nišas (lokules), kuriose buvo dedami mirusiųjų kūnai. Tada savotiškas kapas buvo užmūrytas akmens plokštėmis. Mirę bendratikiai buvo nuplauti, patepti smilkalais,kadangi krikščionys kūnų nebalzamuodavo, juos suvyniodavo į drobulę ir paguldydavo į požemio nišą, uždengdami plytomis arba plokšte, ant kurios buvo išk altas mirusiojo vardas ir lakoniškos epitafijos. Dažnai į sieną buvo įmontuota aliejinė lempa.
Įspaudos siauruose koridoriuose buvo išraižytos keliose pakopose iki penkių metrų aukščio. Požeminiuose koridoriuose buvo iškirstos kabinos – šoninės patalpos, kurios buvo šeimos kriptos arba popiežių ir kankinių laidojimo vietos.
Įdomu, kad žmonės, kasę požemines galerijas, o vėliau išlaikę patenkinamos būklės labirintus, buvo vadinami fosoriais, o jiems vadovavo vyskupų paskirti vadovai. Daugelis požemių pavadinti jų vardais, pavyzdžiui, Kalisto katakombos Romoje buvo pavadintos pontifiku tapusio protodiakono Kalisto vardu. IV amžiaus pradžioje, kai krikščionybė buvo paskelbta oficialia religija, bet koks tikinčiųjų persekiojimas nutrūko, o jų iškasti požemiai buvo pripažinti oficialiomis laidojimo vietomis.
Užmirštų požemių atidarymas
Romos katakombos buvo laikomos itin svarbiu reiškiniu šalies sostinės gyvenime, tačiau po šimtmečio labirintai griūna, nes nebenaudojami mirusiems laidoti. Šimtai tūkstančių piligrimų plūdo į požemius, kurie buvo virtę kankinių šventovėmis. Tačiau netrukus, Romos vyskupų nurodymu, relikvijos pašalinamos ir perkeliamos į miesto bažnyčias.
Atimtos gerbiamų šventųjų palaikai, galerijos buvo pamirštos iki 1578 m., kaipradedamas tiesti via Salaria kelias ir aptinkamos pirmosios kapinės. Taip buvo rastos iš kilmingos ir gerbiamos giminės kilusio aristokrato Priscilos, turėjusios didelį žemės sklypą, katakombos, kuriose atsirado požeminiai palaidojimai.
Dideliu mastu Romos šventųjų katakombų tyrinėjimai vyksta XIX amžiuje, o prie jų tyrimo didelį indėlį įneša rusų dailininkas Reimanas, nutapė apie šimtą freskų, išlikusių galerijų sienos. Nuo 1929 m. buvo pradėti rinkti ir inventorizuoti tuneliuose saugomi daiktai.
Priscilos katakomba
Krikščioniškoji požemių sistema yra pati didžiausia iš visų, o seniausia iš jų yra gražiai išsilaikiusios Priscilos katakombos, kurios tapo tikra sensacija. Jie rado unikalių senovės meno pavyzdžių: sienų tapybos, vaizduojančios Naujojo ir Senojo Testamento scenas, spalvingų freskų, kurių pagrindinis veikėjas – Jėzaus Kristaus simbolis Gerasis Ganytojas. O svarbi Romos katakombų atrakcija – nedidelė patalpa su užrašais graikų kalba, kur buvo įrengti suolai laidotuvių vaišėms (Cappella Greca).
Mokslininkus ypač domina ryški II amžiuje pagaminta freska, kurioje vaizduojama moteris su ryškia tamsiai raudona suknele ir šviesiu šydu. Tai seniausias besimeldžiančio šventojo atvaizdas.
Į požeminius labirintus, esančius adresu: Via Salaria, 430, galite patekti 86 arba 92 numeriais miesto autobusais. Turite išlipti Piazza Crati stotelėje ir sekti ženklus suužrašas per Priscilla. Patekti į visus požemius galima tik dalyvaujant ekskursijų grupei.
San Callisto katakomba
Tačiau II amžiuje atsiradusios Šv. Kalisto katakombos Romoje laikomos didžiausiu krikščionių palaidojimu. 12 kilometrų besidriekiantys po Appijos keliu – tai keturių lygių labirintas, kurį galima pavadinti „mirusiųjų miestu“, nes turi savo gatves, sankryžas ir net aikštes. Įvairių laikotarpių kapines jungiančiose požeminėse galerijose tebedirba archeologai, o ne visi palaidojimai yra atviri lankytojams. Per ilgą istoriją čia paskutinę pastogę rado apie 50 kankinių ir 16 popiežių, todėl katakombos vadinamos pagrindiniu krikščionių kapinių paminklu.
Populiariausia kripta yra Šv. Cecilijos (Santa Cecilia) kapas, kuriame puikiai išlikusios sienų freskos ir mozaikos. Aikštėje, pavadintoje „Mažasis Vatikanas“, palaidoti bažnyčiai vadovavę Romos pontifikai ir šventieji kankiniai.
Požeminės kapinės, kurias sutvarkė diakonas Kallistos, yra pripažintos žymiausiomis Romos katakombomis. Kaip patekti į Catacombe di San Callisto, esančią adresu Via Appia Antica, 110/126? Miesto autobusai Nr. 118 (reikia išlipti to paties pavadinimo stotelėje) arba Nr. 218 (paskutinis Fosse Ardeatine maršruto taškas) nuveš jus į istorinę vietą.
San Sebastiano katakomba
Pigiausias iš visų metrogalerijos yra keturių lygių Šv. Sebastiano katakombos. Įsikūrę adresu: Via Appia Antica, 136, jie yra daug blogiau išsilaikę nei kiti. Kadaise pagonys savo artimuosius laidojo labirintuose, o II amžiaus pabaigoje pašventintas nekropolis tapo krikščionišku. Šventasis Sebastianas, metęs iššūkį imperatoriui Diokletianui, mirė 298 m., o po jo palaikų palaidojimo anksčiau neįvardytos Romos katakombos gavo dabartinį pavadinimą.
Kaip patekti į unikalius tunelius, kuriuose per krikščionių persekiojimą kažkada vykdavo religiniai susirinkimai? Į juos galite patekti miesto autobusais numeriais 118 ir 218, o išlipti reikia Cecilia Metella stotelėje.
Patrauklios požeminės kapinės turistams
Požeminėse galerijose apsilankę turistai prisipažįsta, kad jiems sunku apibūdinti visą gamą jausmų matant prieš daugelį šimtmečių atsiradusius antkapius.
Nūrūs apleisti koridoriai, kuriuose visada tylu, kelia mintis apie neišvengiamą mirtį, tačiau paslaptingi labirintai, saugantys daugybę paslapčių, vis tiek traukia įspūdžius mėgstančius lankytojus. Senovės Romos katakombose, nepaliestose modernybės, visi prisilies prie tolimų ankstyvųjų krikščionybės laikų.
