Šalis Libanas: sostinė, istorija, nuotrauka

2024 Autorius: Harold Hamphrey | [email protected]. Paskutinį kartą keistas: 2023-12-17 10:18

Per savo šimtmečių istoriją Libano šalis patyrė daugiau nei tuziną niokojančių karų. Štai kodėl kadaise klestėjusi valstybė dabar vadinama ilgakenčia. Tačiau, nepaisant visų nelaimių, Libano šalis sugebėjo išsaugoti savo unikalią gamtą su slėniais ir kalnais, kedrų giraitėmis ir paplūdimiais, taip pat istorijos ir architektūros paminklais, pritraukiančiais turistus iš viso pasaulio.

Geografija

Šalis Libanas, apie kurią informacija bus naudinga turistams, planuojantiems atostogauti jos teritorijoje, yra rytinėje šiltos Viduržemio jūros pakrantėje. Bendras šios nedidelės valstybės plotas – 10 452 kv. km.

Su kokiomis šalimis ribojasi Libanas? Šiaurėje ir rytuose ji turi bendras sienas su Sirija, o pietuose – su Izraeliu. Vakariniai Libano regionai plaunami Viduržemio jūros vandenimis.

Libano teritorija sąlyginai suskirstyta į keturis labai skirtingus fizinius ir geografinius regionus. Tai apima pakrantės lygumąir kalnų grandinė, kuri turi tą patį pavadinimą su šalimi, Bekaa slėnis, taip pat Anti-Libano kalnų grandinė. Aukščiausias šios Artimųjų Rytų šalies taškas yra Kurnes al-Sauda kalnagūbrio viršuje. Šis kalnas iškilęs 3083 metrus virš žemės lygio.

Tarp daugelio Libano upių yra ilgiausia. Jis vadinamas Litani. Ši 140 km ilgio upė teka per centrinius ir pietinius šalies regionus. Tokios didelės upės kaip El-Hasbani ir Orontes kyla iš Libano teritorijos. Be šios šalies, jie neša savo vandenis per Izraelį ir Siriją.

Vardo kilmė

Kai kurių istorikų teigimu, žodis „Libanas“kilęs iš senovės persų „aivan“. Išvertus tai reiškia „skliautinė salė“arba „koloninė terasa“.

Yra ir kita versija, pagal kurią Libano sostinė savo pavadinimą gavo nuo senovės žydų. Būtent jų kalboje reikėtų ieškoti šios Artimųjų Rytų šalies pavadinimo šaknų. Išvertus iš jo žodis „Libanas“reiškia „b altieji kalnai“.

Senovės istorija

Libano šalis imigrantams buvo patraukli jau 10 amžiuje. pr. Kr e. Ir jau po 7 tūkstantmečių jos teritorijoje pradėjo kurtis pirmosios miestai valstybės, kurių didžioji dalis gyventojų buvo pirkliai ir jūreiviai.

Finikiečiai įkūrė savo gyvenvietes Viduržemio jūros pakrantėje. Nebuvo centralizuoto valdymo. Štai kodėl ši tauta naudojosi miestų-valstybių jėgomis ir politine išmintimi, kad išlaikytų dominavimą. Finikiečiai buvo įgudę amatininkai ir pirmieji išrado abėcėlę. Taižmonės turėjo savo patikimus laivus ir navigacijos įgūdžius. Jos prekeiviai plaukiojo į Ispaniją, Egiptą, Šiaurės Europą ir viso Afrikos žemyno pakrantes. Finikiečių pirkliai pardavinėjo stiklą ir garsiuosius purpurinius audinius. Tačiau Libano kalnų šlaituose augęs kedrų miškas pirkėjų tarpe vis dar buvo ypatingas. Iš tūkstančio metų senumo šio galingo medžio kamienų buvo pastatyti nuostabūs laivai. Pagrindiniai Libano centrai tais laikais buvo tokie miestai kaip Sidonas, Tyras, Byblos ir Beritas (dabartinis Beirutas).

Finikiečių prekybos monopolį IX a. sunaikino asirai. pr. Kr e. Toliau į šias žemes atkeliavo neobabiloniečiai, o vėliau, VI a. pr. Kr e., juos pakeitė persai. IV a. pr. Kr e. Šalį užkariavo Aleksandras Makedonietis. Po to Finikijos valstybė galutinai pateko į nuosmukį. I a. pr. Kr e. kaimyninius Egiptą ir Siriją užkariavo Roma. Finikija taip pat pateko į įsibrovėlių valdžią. Šios Viduržemio jūros valstybės teritorijos tapo Sirijos provincijos dalimi.

Nauja era

Tarp 634 ir 639 arabai atvyko į Viduržemio jūros kraštus. Jie užkariavo Siriją, pakrantės Finikijos miestus-valstybes paversdami mažomis gyvenvietėmis. Arabai aktyviai įsikūrė kalnuotuose šalies regionuose, plėtodami ten esančias vertingas derlingas žemes.

IV a. pr. Kr e. Libanas tapo Bizantijos imperijos dalimi. Krikščionybė pradėjo įgyti savo pozicijas savo teritorijoje. Tačiau visą šimtmetį Libaną valdė Omajadai. Jie priklausė pirmajai didžiajai musulmonų dinastijai ir įskiepytižmonės savo religiją. Dėl to šalyje dažni susirėmimai tarp šio tikėjimo šalininkų ir vietos krikščionių, taip pat žydų. Sirijos maronitai buvo ypač aktyvūs, įkurdami savo gyvenvietes netoli Libano kalno.

750 m. Artimųjų Rytų valstybę pradėjo valdyti abasidai. Ši imperija, kurios viena iš provincijų buvo Libanas, gyvavo iki XI a. Be to, valdžią užgrobė Fatimidų dinastija, kuri buvo priversta ją atiduoti karingiems kryžiuočiams. Po jų musulmonai ajubidai įsiveržė į Sirijos, Egipto, Jemeno ir Vakarų Arabijos teritorijas. Tačiau nespėję sukurti savo imperijos, juos nuvertė mamelukai – jų vergai kareiviai. Šie užkariautojai Libaną valdo nuo XIII amžiaus.

Praėjus trims šimtmečiams, mamelukai prarado savo pozicijas, spaudžiami Libano genčių vadų Tanukhido emyrų. Dalis šalies XVI a. buvo paimtas į nelaisvę Osmanų sultonas Selimas, kurį netrukus pakeitė talentingesnis politikas Fachreddinas. Šiam sultonui pavyko suvienyti visą regioną, kuris šiuo metu yra Libano šalis.

Šiuolaikinės valstybės istorija

XIX a. pradžioje. Osmanai šalį padalijo į du administracinius regionus: maronitų ir drūzų. Tarp regionų dažnai kildavo kivirčai, kuriuos atvirai skatino Osmanų imperija. Dėl to nesutarimai baigėsi karu, kuriame dalyvavo ne tik maronitai ir drūzai, bet ir juos rėmę feodalų vadai bei valstiečiai. Į kilusį konfliktą teko įsikišti net Europos politikams. Jų spaudžiami osmanai yra priverstiturėjo suvienyti Libaną, sugriauti feodalinę santvarką ir paskirti krikščionių gubernatorių. Ši politinė sistema gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, per kurį šalį užkariavo turkų militaristai. Įsigijus taiką, šią Artimųjų Rytų valstybę valdė Prancūzija.

Kas toliau Libane? Šalies istorija kardinaliai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Valstybė įgijo nepriklausomybę ir tapo didžiausiu prekybos centru. Tai laikas, kai Libanas vadinamas šalimi, kuri buvo arabų pasaulio kultūriniu, istoriniu ir finansiniu centru, taip pat Artimųjų Rytų Šveicarija ar Rytų Paryžius. Tačiau 1975 m. valstybė susidūrė su nauju išbandymu. Šiuo laikotarpiu Libaną apėmė ekonominė krizė. Be to, musulmonų koalicija ir dešinieji krikščionys pradėjo beveik du dešimtmečius trukusį pilietinį karą.

Kokia šalis šiandien yra Libanas? Šiuo metu valstybė žengia ekonomikos gaivinimo keliu. Jos teritorijoje aktyviai vystosi turizmo verslas, kuris, kaip ir prieš daugelį dešimtmečių, atneša pagrindines pajamas į šalies biudžetą. Visa tai tapo įmanoma dėl to, kad Libano žmonėms pavyko išsaugoti turtingą savo regiono istoriją, kurią kiekvienas gali pamatyti kalnų urvuose ir senovės romėnų pastatuose, viduramžių pilyse ir mečetėse. Šiandien šioje Artimųjų Rytų šalyje auga miestai, atsiranda modernūs viešbučiai, o aukštumose organizuojami slidinėjimo kurortai, tokie kaip Mzaar, Faraya ir Lakluk.

Klimatas

Libanas yra šalis, kurioje yra Viduržemio jūros subtropikų zona. Šiai sričiai būdingos karštos vasaros ir purvinos žiemos. Liepos mėnesį vidutinė temperatūra +28 laipsniai, o sausį – +13 °C. Šalnos būna tik kai kuriose kalnuotose vietovėse.

Didžioji dalis kritulių iškrenta vakarinėje Libano teritorijoje. Aukščiausių kalnų viršūnes ištisus metus dengia sniegas.

Tiems, kurie svajoja apie pažintinę ar piligriminę kelionę į šią šalį, labiausiai tiks laikotarpiui nuo balandžio iki gegužės arba nuo spalio iki lapkričio. Tai mėnesiai, kai oras ypač patogus žmogui.

Slidinėjimo atostogų mėgėjai mieliau lankosi Libane nuo lapkričio iki balandžio mėn. Tiems, kuriems atostogos paplūdimyje yra prioritetas, nuo balandžio iki lapkričio rekomenduojama įsigyti ekskursijas po Viduržemio jūros pakrantę. Kad ir kaip būtų, vasarą Libane apsilankius galima pasimėgauti maudynėmis jūroje, o tada, vos valandą praleidę kelyje, galite patekti į apsnigtą slidinėjimo kurortą.

Gamta

Libanas dažnai vadinamas tikru Viduržemio jūros perlu. Kokia tai šalis, atsižvelgiant į jos teritorijoje esantį floros ir faunos pasaulį? Verta pasakyti, kad Libano gamta yra stebėtinai vaizdinga. Šalį kryptimi iš šiaurės į pietus kerta dvi kalnų grandinės. Viena jų driekiasi lygiagrečiai pakrantės lygumai, kurią supa bananų plantacijų ir apelsinmedžių giraičių žaluma. Tai Libano kalnas. Tie jo šlaitai, nukreipti į jūrą, yra padengti ąžuolų, Sirijos klevo, laurų ir laukinių alyvmedžių miškais. Aukštesniuose regionuose, šalia viršūnių, augakadagio, taip pat yra nedidelių Libano kedro giraičių (jo siluetas matomas nacionalinėje šalies vėliavoje).

Antroji kalnų grandinė – Anti-Libanas – kyla rytinėje šalies dalyje prie sienos su Sirija. Čia galima rasti karstinių urvų, papuoštų „kristaliniais“stalagmitų ir stalaktitų dryžiais. Upės, naudojamos kaip plaukimo plaustais takai, greitai teka iš kalnų viršūnių.

Tarp dviejų Libano kalnagūbrių yra Bekaa slėnis. Pietinė jos teritorijos dalis yra tikra šalies klėtis, kurią žmogus nuolat augino daugelį amžių.

Sostinė

Didžiausias Libano miestas yra Beirutas. Tai ne tik garsus jūrų uostas, bet ir šalies sostinė. Šiuo metu Beirutas yra svarbiausias viso Artimųjų Rytų regiono finansų ir bankininkystės centras. Be to, čia įsikūrusios daug tarptautinių organizacijų.

Libano sostinė pirmą kartą paminėta XV a. pr. Kr e. pašaukė Barutas. Ilgą laiką miestas negalėjo konkuruoti su Sidonu ir Tyru. Jo klestėjimas atėjo atėjus romėnams, kurie padarė Beirutą Sirijos ir visos Viduržemio jūros pakrantės centru.

635 m. miestą užėmė arabai, įtraukdami jį į Arabų kalifatą. 1516–1918 metais Beirutas priklausė turkams, kurie primetė savo papročius vietos gyventojams. Be to, tai buvo valstybės centras, įgaliotas Prancūzijos. Ir tik nuo 1941 m. šalies sostinė Libanas tapo pagrindiniu nepriklausomos respublikos miestu.

Beirutas buvo smarkiai apgadintaspilietinio karo laikotarpis 1975 m., tačiau iki XX amžiaus pabaigos. atėjo laikas jos atgimimui. Šiandien tai yra viso Rytų Viduržemio jūros regiono kultūrinis, intelektualus ir komercinis centras. Mieste gerai išvystytas vidutinis ir smulkus verslas, pramoninė maisto, odos ir tekstilės pramonės gamyba. Be to, Beirutas yra vaisių, alyvuogių aliejaus ir šilko eksportuotojas.

Netoli Libano sostinės yra tarptautinis oro uostas. Jis jungia šalį su visais mūsų planetos žemynais.

Gyventojai

Šiuolaikinis Libanas yra arabų šalis. 95% visų gyventojų, tai yra apie 4 mln., yra arabai. Likusius 5% Libano gyventojų sudaro kurdai, graikai, armėnai, turkai ir kt. Įdomu tai, kad šiandien naftos turtinga šalis sugebėjo pakelti ekonomiką iki tokio lygio, kad nebeliktų benamių ir elgetų. tarp jos gyventojų.

Libanas yra musulmoniška šalis. Juk šio tikėjimo laikosi beveik 60 % visų gyventojų. Krikščionys sudaro 39 proc. Likusi dalis gyventojų išpažįsta kitas religijas.

Krikščionys siekia palikti šią Artimųjų Rytų valstybę. Jie keliauja po pasaulį, rinkdamiesi tarp Lotynų Amerikos, Izraelio, Europos šalių, JAV. Libanas anksčiau negalėjo užtikrinti savo saugumo dėl palestiniečių teroristų išpuolių. Dabar krikščionys eina emigracijos keliu dėl sukarintos politinės partijos „Hezbollah“.

Oficiali šalies kalba yra arabų. Tačiau daugelis libaniečių laisvai kalba prancūziškai ir angliškai.

Atrakcionai

Libanas – tikras Artimųjų Rytų istorinis muziejus. Šios mažos valstybės teritorijoje yra daug kultūros ir gamtos pramogų. Tarp jų:

• seniausias miestas mūsų planetoje - Byblos;
• Romos imperijos laikais pastatytas šventyklų kompleksas, esantis Baalbeke;
• kadaise galingų Finikijos valstybės miestų (Tyro, Sidono ir Trabloso) liekanos;
• išsaugotas iš Omajadų eros, Andžaro miesto tvirtovės (58 km nuo Beiruto);
• Beiteddin rūmų ansamblis;
• Saint Giles yra viduramžių tvirtovė, esanti Tripolio mieste.

Daugybę įdomių istorinių vietų galima pamatyti kiekviename Libano Respublikos mieste. Taigi, sostinėje tai Nacionalinis muziejus, Sidone – Jūros pilis ir Muilo muziejus. Įdomi vieta ekskursijai bus Kedro rezervatas, esantis 2 tūkstančių metrų aukštyje. Čia galite rasti medžių, kurių amžius iki 2000 metų.

Tarp įdomių Libano lankytinų vietų taip pat yra:

• Jono Krikštytojo bažnyčia, esanti centrinėje Byblo miesto dalyje;
• Omaro mečetė, vienas seniausių pastatų Beirute;
• Sursok muziejus, pavadintas jį įkūrusio mokslininko vardu;
• Kilikijos muziejus, kuri yra armėnų kultūros sala;
• Jeitos urvai, stebinantys savo gamtos grožiu (yra netoli Beiruto, Nahr Al-Kalb upės slėnyje).

Bendravimas

GSM-900 korinis ryšys yra plačiai paplitęs Beirute. Vietinės SIM kortelės priima įeinančius skambučius nemokamai. Išeinančių skambučių kaina yra septyni centai už minutę. Libane taip pat vyksta tarptinklinis ryšys su pagrindiniais Rusijos mobiliojo ryšio operatoriais. Vienos minutės pokalbio su mūsų šalimi kaina kainuoja apie du dolerius.

Skambučiai į užsienį taip pat atliekami iš viešbučių, iš fiksuoto telefono ir gatvių taksofonų. Libane siūlomos dviejų tipų telefono kortelės. Kai kurios iš jų (Telecard) naudojamos tik naudojantis miesto taksofonais. Antrieji (Kalam) tinka prijungti iš bet kurio telefono aparato.

Norėdami paskambinti į Artimųjų Rytų šalį, turite žinoti Libano šalies kodą. Tai reikalinga norint pasiekti tarptautinę liniją.

Libano šalies kodas yra 961. Jį reikia rinkti tiek skambinant iš mobiliojo telefono, tiek jungiantis iš fiksuotojo telefono.

Šalies specifika

Libane gyvena draugiški ir geraširdžiai žmonės, kurie, kaip taisyklė, laikosi europietiškų elgesio normų. Tačiau verta prisiminti, kad ši rytų šalis turi nemažai bruožų. Pavyzdžiui, jei libanietis siūlo jums kavos, neturėtumėte atsisakyti. Jūsų nenoras bus laikomas aukščiausiu nepagarbos ženklu.

Be to, nekalbėkite su vietiniais apie etninių grupių santykius ir nediskutuokite politinių dalykų. Negalite fotografuoti libaniečių be jų leidimo.

Ypatingataisyklės galioja lankantis mečetėse. Į juos reikia įeiti su uždarais drabužiais. Be to, moterims ant galvos reikia užsirišti skarelę. Gražiosios žmonijos pusės moterys neturėtų vaikščioti gatvėmis labai trumpais sijonais ir pernelyg atviromis palaidinėmis.