Kelionių mėgėjai vis dažniau atkreipia dėmesį į anomalijų ir neįprastų archeologinių vietovių, mistiškų vietoves. Viskas, kas pavojinga ir nepaaiškinama, sukelia didžiausią susidomėjimą, todėl visada yra populiaru. Viena iš tokių nuotykių ieškotojų piligrimystės vietų yra Jakutija, Mirties slėnis. Koordinatės – 64°46'00″ s. sh. 109°28'00″ rytų ilgumas e.
Ši vietovė visame pasaulyje garsėja vadinamaisiais katilais. Geriausiai tai apibūdina pavadinimas. Paslaptingąją vietovę daugybę metų tyrinėjo įvairių anomalijų mėgėjai ir ufologai. Nuo seniausių laikų apie ją sklando daugybė legendų ir gandų. Manoma, kad vietinės pelkės ir neįveikiami krūmynai savo gelmėse slepia senovinių kataklizmų ir katilų pėdsakus, kurie priskiriami svetimai kilmei.
Žymiausi tyrinėtojai
Mirties slėnis Jakutijoje tapo daugelio enciklopedijų, skirtų neįprastoms planetos vietoms, publikacijų tema. O keisti įvykiai, kurie kartais nutinka žmonėms, nuolat tampa mokslininkų ginčų tema.
Taiteritorija užima žemę šalia dešiniojo Viliujaus upės kranto. Tiesą sakant, čia ne vienas slėnis, o visa grupė. Jos tyrinėjimai prasidėjo XIX amžiaus viduryje R. Maakas. O 1930-aisiais šioje vietoje lankėsi M. P. Koreckis, kuris savo laiškuose papasakojo daug įdomių dalykų apie šią vietą.
Mirties slėnis (Jakutija) buvo jo apsilankymų vieta tris kartus. Kiekvieną kartą mokslininkas lankydavosi šioje vietovėje, naudodamasis jakutų gido paslaugomis. Pirminis kelionės tikslas buvo ieškoti aukso, kurį būtų galima išplauti iš upės vandenų. Tačiau galiausiai tyrėjui užkliuvo kažkas įdomesnio. Pasak jo, šioje vietovėje yra daug legendinių katilų. Keliaudamas jis susidūrė su 7 tokiomis įdubomis.
Mirties slėnio katilai egzistuoja
Jie atrodo labai paslaptingai ir paslaptingai. Jų skersmuo svyruoja nuo 6-9 metrų, o dugną ir sienas dengiančio metalo nustatyti nepavyksta. Medžiaga yra itin patvari ir nepasiduoda net labai aštriam k altui. Jis negali būti sulaužytas ar ištirpęs. Iš viršaus jis padengtas keistu sluoksniu, kurio tekstūra primena švitrinį popierių. Taip pat neįmanoma nieko deformuoti.
Mirties slėnis Jakutijoje šį neįprastą radinį slepia daugiau nei šimtmetį. Katilai, pasak vietinių legendų, eina giliai po žeme, formuodami tunelius ir patalpas. Mokslininkas nieko panašaus nepastebėjo. Tačiau jo dėmesį patraukė dar vienas neįprastas bruožas: juos supanti flora mutavo ir įgavo nenatūralių matmenų. Visų pirma, žolė čia yra aukšta kaip žmogus irdar daugiau. Viskas apipinta itin ilgais vynmedžiais, o varnalėšų lapai neįprastai plataus skersmens.
Vienas iš katilų netgi tapo keliautojų nakvynės vieta. Nieko paranormalaus jiems per tą laiką nenutiko, niekas po to neturėjo jokių rimtų ligų ar mutacijų. Tik vienas žmogus po kelių mėnesių visiškai nupliko, o pats M. P. Koretskis ant pusės galvos, ant kurios miegojo, turėjo tris mažas keistas ataugas, kurios niekada neišnyko.
Tvirčiausias metalas
Jakutija (Mirties slėnis) verčia viso pasaulio mokslininkus krapštyti savo smegenis. Kokia katilus dengiančios medžiagos kilmė? Nulaužti nuo jų bent mažą gabalėlį yra praktiškai nerealu. Bet jūs galite pasiimti vieną iš akmenų, išsibarsčiusių šalia įdubos ir jame. Parlamentaras Koretskis pasiėmė tokį suvenyrą su savimi.
Juodas tobulai apvalus darinys lygiu, tarsi nugludintu paviršiumi, apie 6 centimetrų skersmens. Vėliau paaiškėjo, kad šis metalas stiklą pjauna ne prasčiau nei bet koks deimantas, padarydamas jame gražias, idealiai lygias skylutes. Tada šis lobis buvo prarastas ir iki šiol niekas nežino, kur jis yra.
Ir vis dėlto, ką Jakutijoje reiškia Mirties slėnis? Koretskis buvo tikras, kad antgamtiniai katilai yra žmogaus rankų kūrinys. Jis tvirtino, kad jų jėga vis dar turi savo apribojimų. Vienos iš kelionių metu vietinis gyventojas gidas jam papasakojo, kad prieš keliolika metų jis rado porą tobulai apvalių geležinių kauburėlių, iškilusių virš žemės ir siekiančių jo galvą. Antatrodė kaip naujos, bet po kurio laiko paaiškėjo, kad kažkas jas suskaldė, išbarstė gabalėlius į skirtingas puses.
Ir kai Jakutija, Mirties slėnis, tapo vėlesnių Koretskio apsilankymų vieta, jis pats pastebėjo, kad katilai pamažu skęsta po žeme. Taigi atsiranda neatitikimas: jei dariniai per kelerius metus bus sumažinti ir sunaikinti, tai kaip jie galėtų išlikti iki šių dienų? Iki šiol niekam nepavyko rasti šios anomalijos paaiškinimo.
Atsakymų ieškokite legendose
Praėjusio amžiaus 70-ųjų pradžioje A. Gutenevas ir V. Michailovskis užfiksavo neįprastus vietinio medžiotojo liudijimus. Anot jo, šioje vietoje galima aptikti keistą skylę, kurioje guli sušalę žmonės. Jie itin liekni, viena juoda akimi ir dėvi geležinius drabužius. Pagal aprašymą atrodo kaip ateiviai, bet kodėl juos patraukė Jakutija, Mirties slėnis? Faktai, gandai nesuteikia logiškų paaiškinimų, o šių būtybių egzistavimas nepatvirtintas.
Tačiau mokslininkai nuodugniai ištyrė vietines legendas (visų pirma pagrindinį vietinį epą Olonkho) ir su jų pagalba sukūrė savo versiją, kas paskatino katilų atsiradimą. Jie tiki, kad vaizdas to, kas vyksta, buvo maždaug toks.
Tai prasidėjo prieš daugelį metų, kai vietovėje gyveno nedidelis skaičius klajoklių tungusų. Vieną dieną jų tolimi kaimynai pastebėjo, kaip Mirties slėnį dengia neįveikiama tamsa, o apylinkėse pasigirdo baisus garsus riaumojimas. Tada prasidėjo galingas uraganas, ir žemė drebėjo nuo gniuždančių smūgių. Kai visi garsai nutilo ir pasidarė šviesu, žmonės pamatė neįtikėtinąpaveikslėlį. Žemė aplinkui buvo išdeginta, o ant jos iškilo saulėje šviečianti bokštas, kuris buvo matomas iš didelio atstumo.
Ilgą laiką iš jo sklinda keisti garsai, kurie skaudino jo klausą. Ir tada pradėjo lėtai mažėti, kol visiškai išnyko. Žmonės, kurie bandė patekti į šią vietą ir ją ištirti, dingo.
Paslaptingas pastatas
Po kurio laiko Jakutija (Mirties slėnis) vėl buvo padengta augmenija. Tankūs krūmynai viliojo gyvūnus, o jų čia atvykdavo klajokliai medžiotojai. Jie pamatė nuostabaus grožio namą. Tai buvo aukštas geležinis namas su kupolu stogu. Jį palaikė daug palaikytojų.
Niekas negalėjo į jį patekti, nes trūko langų ir durų. Netoliese iš žemės pakilo dar kelios tos pačios medžiagos konstrukcijos. Aplink pagrindinį pastatą susiformavo milžiniškas vertikalus piltuvas. Legendos byloja, kad jis buvo padalintas į tris savotiškas pakopas – „juokiančios bedugnės“.
Ir kraterio gelmėse gyveno visa šalis, ir ji turėjo savo „ydingą“(matyt, juodą) saulę. Iš apačios į paviršių kilo stiprus nemalonus kvapas, kuris išvijo šalia norinčius įsikurti žmones. Retkarčiais pasirodydavo didelis besisukantis objektas, panašus į salą, o paskui uždengdavo pagrindinį pastatą, nusileisdamas ant jo kaip dangtis.
Paslaptingi kambariai
Bėgo amžiams Mirties slėnis (Jakutija) buvo padengtas storu sluoksniuamžinojo įšalo sluoksnis, kuris beveik visiškai paslėpė geležinę struktūrą. Žmonės gavo galimybę užlipti ant kupolo ir rado ant jo spiralinį nusileidimą, leidžiantį giliai po žeme.
Jis nuvedė į didžiulę galeriją, kurią sudaro daugybė kambarių. Jie buvo nepaprastai šilti net ir per didžiausius šalčius. Bet kuris žmogus, kuris ten praleido kelias dienas, po to sunkiai susirgo ir mirė. Pagal šią legendą Mirties slėnis (Jakutija), kurio katilai nusinešė ne vieną gyvybę, pelnytai nusipelno savo pavadinimo.
Po tam tikro laiko pastatas galiausiai nugrimzdo į ledą ir liko tik nedidelis arkos fragmentas virš žemės. Savotiška danga buvo padengta samanomis. Iš pirmo žvilgsnio jis niekuo nesiskyrė nuo įprastų piliakalnių, kurie randami visur amžinojo įšalo paviršiuje.
Antras ir trečias ugnies kamuolio atėjimas
Atrodytų, kad istorija turėtų tuo baigtis, bet yra šios versijos tęsinys. Mirties slėnis Jakutijoje vėl staiga suvirpo nuo plono ugninio viesulo. Viršutinėje jo dalyje susidarė ugnies kamuolys. Jis lėtai pradėjo artėti prie žemės įstriža trajektorija. Už jo driekėsi liepsnojantis takas, o visame rajone nuaidėjo keturi griaustiniai. Tada sfera dingo iš akių ir sprogo kažkur už horizonto linijos.
Matydami, kas vyksta, šalia gyvenantys klajokliai neišsigando ir nesikraustė į kitą vietą. Jie džiaugėsi, kad „demonas“nepakenkė jų namams ir šeimoms, o sunaikino kaimyninę agresyvią gentį, kuri buvo priešiška su jais.
Dingodešimtmečius, ir tai pasikartojo. Mirties slėnis (Jakutija), kurio katilai nesiliovė kelti nerimo žmonių, vėl suvirpėjo nuo virš jo skriejančio šviečiančio ugnies kamuolio. Kaip ir ankstesnį kartą, jis sprogo karingų klajoklių teritorijoje. Pamatę, kad jų gynėjo vaidmenį atlieka nepaaiškinamas reiškinys, klajokliai pradėjo kurti legendas apie jį. Jį pavadino Nurgun Bootur („Ugninis drąsuolis“).
Bet tada atsitiko baisus įvykis, pašėlusiai išgąsdinęs net atokiausių pakraščių gyventojus. Iš to paties kraterio su stipriu riaumojimu pakilo didžiulis rutulys ir niekur neskrisdamas sprogo. Po to įvyko neįtikėtinos galios žemės drebėjimas, dėl kurio ant žemės atsirado įtrūkimų, einančių giliau nei šimtas metrų. Tada kilo didelis gaisras, kurio metu virš žemės praskriejo besisukantis objektas, panašus į salą. Prisiminkite, kad scena buvo Jakutija. Mirties slėnis (faktai tai patvirtina) pajuto žemės drebėjimo, kuris išplito tūkstantį kilometrų aplink epicentrą, padarinius.
Žmonės miršta, bet faktai išlieka
Pakraščiuose gyvenusios klajoklių gentys pasitraukė iš šios pavojingos zonos. Tačiau tai nepadėjo išgyventi – visi mirė nuo nesuvokiamos ligos, kuri buvo paveldėta. Tačiau po jų buvo detalių pasakojimų apie tai, kas nutiko, kurių pagrindu laikui bėgant atsirado įdomių ir dramatiškų legendų. Daugelis istorijų apie keistus statinius, slepiančius Jakutiją (Mirties slėnį), atkeliavo iki mūsų dienų. Faktai, gandai – viskassukuria paslaptingą ir klaikią vietovės istoriją.
Vienas medžiotojas, klajojęs per taigą per sausrą, pasakojo taip. Jis bandė atplėšti ledo nuo didelio lęšio, kurį dengė žemė. Tačiau paaiškėjo, kad po žeme iš tikrųjų yra lygus rausvo metalo paviršius. Savo forma jis priminė amžino įšalo padengtą kupolą. Vyras išsigando ir skubėdamas paliko keistą vietą.
Panašus incidentas nutiko ir kitam medžiotojui. Jis atėjo per kupolo kraštą. Metalo storis apie 10 cm, konstrukcijos aukštis apie pusę metro, skersmuo apie 5-6 m. Šis liudininkas taip pat nedrįso atkasti savo radinio.
Įrodymai ir toliau atsiranda
Tai dar ne anomalių reiškinių, dėl kurių atsirado Mirties slėnis (Jakutija), pabaiga. Boileriai, kurių nuotraukas galima padaryti net iš kosmoso, į vietos gyventojų ir keliautojų gyvenimus įnešė ne vieną keistą įvykį. Taigi, netoli nuo Olguidah upės, buvo rastas pusrutulis, padengtas raudonu metalu, įstrigęs žemėje. Nežiūrint į tai, kad sienų storis buvo apie 2 cm, ant jo aštrių kraštų buvo lengva nusipjauti, jis gulėjo idealiai lygiai. Liudininkų teigimu, į jį buvo galima įkopti be jokių problemų ant arklio.
Diektą XX amžiaus 30-ųjų viduryje aptiko geologas, tačiau po karo buvo sunku rasti net šio keisto statinio pėdsakus. Po kelių dešimtmečių mokslininkų grupė iš Jakutsko išvyko jo tirti, tačiau ekspedicija to nepadarėdavė rezultatų. Keliautojus lydėjęs senasis medžiotojas jaunystėje ne kartą matė statinį. Tačiau jis negalėjo parodyti jam kelio, nes nuo to laiko daug kas pasikeitė apylinkėse.
Praėjusio amžiaus 30-aisiais vietinis pirklys Savinovas ir jo anūkė Zina keliaudami taip pat užkliuvo ant keistos raudonos arkos. Už jo jie aptiko susuktą praėjimą, vedantį į daugybę kambarių, apie kuriuos žino visas Mirties slėnis (Jakutija). Šių mistinių prieglobsčių koordinates gana sunku nustatyti, tačiau jei keliautojai pamatys tokius „viešbučius“žiemą, juose tikrai pasišildys. Prekybininko teigimu, šiose patalpose net ir esant didžiausiems šalčiams, kaip ir vasarą, visada šilta.
Apie raudonuosius kambarius taip pat galite išgirsti iš kitų senbuvių, kurie lankėsi šiose vietose pokario laikais. Tačiau nakvynei į juos išdrįso patekti tik patys ryžtingiausi ir drąsiausi, nes toks poilsis visada baigdavosi mirtina liga.
Kitas statinys buvo aptiktas Vilyui upėje statant užtvanką per ją. Vėliau vienas darbininkų prabilo apie tai, kaip, tiesiant nukreipimo kanalą ir drenuojant naują kanalą, apačioje buvo rastas raudonas metalo iškilimas. Tačiau vadovybė nesigilino, kas yra Mirties slėnis Jakutijoje ir iš kur jame atsiranda keisti objektai. Pirmoje vietoje buvo plano įgyvendinimas, todėl, paviršutiniškai išnagrinėjus, buvo nuspręsta nekreipti dėmesio į radinį ir tęsti hidroelektrinės statybas.
Kita porapasakoti istorijas
Ufologai susitiko su senyvo amžiaus vietiniu medžiotoju. Jis sakė, kad jo protėviai šimtus metų klajojo po apylinkes ir patvirtino sprogimų faktą. Anot jo, iš pradžių iš žemės gelmių smarkiai pakilo dulkių sūkurių apsuptas ugnies stulpas, kuris pasiekė dangų. Po to visos dulkės susirinko į vieną tirštą debesį, pro kurį nesimatė nieko kito, tik šviesią ugningą sferą.
Tuo pat metu pasigirdo baisus ūžesys ir ausis rėžiantis švilpukas. Tada sekė keli griaustiniai ir akinantis blyksnis. Ji sunaikino viską savo kelyje, o tada įvyko sprogimas. Dėl jos net ant stipriausių uolų susidarė plyšiai, šimto kilometrų plote tarsi nukirsti griuvo medžiai. Po to atėjo visiška tamsa ir pasidarė toks š altas, kad visi gaisrai akimirksniu užgeso, o ant šakų pasirodė šerkšnas.
2000 m. patyręs geologas, vietinis senbuvis V. K. Trofimovas, pamatė kitą keistą reiškinį, kuris jį beveik mirtinai išgąsdino. Vidury nakties jis pamatė medžių viršūnėse judantį kažką baisaus. Tuo pačiu metu jų kamienai nelinko, bet nuo jų visiškai subyrėjo šerkšnas. Ten vaikščiojusio padaro nebuvo įmanoma pamatyti. Tačiau priartėjęs prie žmogaus, jis uždengė dangų savimi, ir tą baisią akimirką žvaigždės tarsi užgeso. Kitą rytą geologas pastebėjo nuo sniego nuvalytą liniją, kuri driekėsi per visą mišką tiek, kiek galėjo matyti.
Jakutija,Mirties slėnis – ką ši teritorija reiškia žmonėms? Čia labai šiurpu, visa teritorija apaugusi pelkėmis ir nudžiūvusiais medžiais. Šios zonos nemėgsta net gyvūnai, čia neaptinkama nei briedžių, nei net paukščių. Slėnyje žuvo daug žmonių. Kadangi mirusiųjų kūnai anksčiau buvo paskendę ežeruose, dėl to jų sielos, pasak legendos, vis dar klajoja po šias žemes. Čia buvę žmonės pataria kitiems keliautojams būti itin atsargiems ir apdairiems: nieko neliesti, nežvejoti, negrybauti ir uogauti, nesiimti su savimi suvenyrų. Tokiu atveju turėsite galimybę grįžti iš Mirties slėnio sveiki ir sveiki.
