Praėjo daugiau nei trys tūkstančiai metų nuo karaliaus Saliamono valdymo. Po juo buvo pastatyta didinga Šventykla, kurioje buvo saugomos žydų tautai šventos relikvijos. Pastatas buvo pastatytas ant aukšto kalno. Prie šio konkretaus projekto dirbusiems architektams kilo mintis iš b alto akmens monolitų į Šventyklą nutiesti plačius gražius laiptus. Rezultatas buvo tikras stebuklas!
Pastatas buvo sukurtas ne kaip paminklas karaliui, o kaip šventa Dievo vieta, skirta dieviškiems apreiškimams priartinti prie žmonių. Per visą valstybės istoriją Šventykla buvo naikinama, restauruota, vėl sunaikinta. Tačiau šventą vietą vis tiek pavyko išsaugoti – ir iki šių dienų ji identifikuoja visų žydų širdį. O Verkianti siena (vakarinė šventyklos siena) šiuolaikiniame pasaulyje laikoma praeities ir ateities vilties simboliu.
Verta pasakyti, kad iš pradžių Raudų siena neturėjo ypatingo šventumo. Tai buvo tik gynybinė struktūra aplink Šventyklos kalną. Vėliau karalius Erodas pradėjo jį stiprinti, galiausiai sukurdamas patikimą ir galingą įtvirtinimą. Šiandien Verkianti siena Jeruzalėje, kurią prieš daugiau nei du tūkstantmečius pastatė tūkstančiai žmonių, yra atgimimo simbolis, visų žmonių, kuriems Izraelis yra gimtoji žemė, troškimų įkūnijimas. Šios vietos šventumas bėgant metams tik didėjo. Kartos sekė viena po kitos, o gynybai pastatyta konstrukcija tapo tvirtos žydų dvasios ženklu.
Kadaise Verkiančioji siena Izraelyje buvo miesto gatvės dalis. Čia gyveno žmonės, buvo vykdoma prekyba. Niekas šalia jos nesimeldė – tikintieji mieliau tai darydavo prie sienų pietinėje ir rytinėje miesto dalyse. Apie tai, kad ši vieta taps šventove visai Izraelio tautai, tada niekas net negalėjo pagalvoti. Verkiančioji siena susilaukė visuotinio pripažinimo XVI amžiuje, tuo metu, kai Jeruzalė pateko į Osmanų imperiją. Tada prasidėjo nauja statybų istorija. Šiandien tai yra visų žydų piligrimystės objektas, pagal tradiciją jie čia turi atvykti tris kartus per metus.
Apskritai Verkių siena turi labai turtingą, kartais net tragišką istoriją. 1948 m., per Izraelio nepriklausomybės karą, šventą vietą užėmė Jordanijos legionas. Nors pagal 1949 m. sudarytas paliaubas žydams buvo leista lankytis, praktiškai to nebuvo gerbiama. Tik 1967 metais Izraelio armijos desantininkai per Šešių dienų karą išlaisvino Jeruzalę, o kartu ir Vakarų sieną. Galiausiai visi norintys turėjo galimybę pasimelsti šalia šventosios vietos. Verkianti siena prieinama visiems.
Šiandien bet kuriuo metu galite pamatyti čia besimeldžiančius žmones. Tūkstančiai piligrimų ir turistų lankosi Izraelyje, norėdami paliesti šventovę ir paprašyti Visagaliointymiausias – tarp akmenų palikti raštelį su prašymu Dievui. Pagal tradiciją, norėdami melstis, vyrai prie Sienos artėja iš kairės, o moterys – iš dešinės. Grandiozinė sinagoga po Izraelio dangumi taip pat yra vieta įvairioms žydų tautos ceremonijoms ir ritualams. Aikštėje priešais sieną vyksta valstybinės šventės, o čia prisiekia Izraelio armijos naujokai.
